Kažkokia nenusakoma baimė sukausčiusi mane. Baimė gyventi. Baimė mirti. Apkaltinti galėčiau vargšę savo galvą,kurią gerokai susitrenkiau,bet gal šita mano būsena tik dar vienas gyvenime pasitaikantis sutapimas . Dabar jaučiuos kaip nesava. Man mano mintys ir jausmai svetimi,tarsi išplėšti iš kito žmogaus ir lyg paprasčiausia kompiuterinė programa įdiegti į mano širdį. Atrodo lyg žiūrėčiau filmą,ilgą ir nuobodų filmą,kuris niekaip nesibaigia,nors atrodo,kad jau arėja prie pabaigos... Ir akys lyg nesavos, lyg kažkieno kito. Lyg įstatytos į akiduobes ir tik funkcionuojančios, bet matančios tuos pačius dalykus jau visai kitu kampu. Jaučiuos lyg atbudusi naujam pasauly ir atrodo,kad sąmonę praradus buvau ilgiau nei iš tiesų. Dabar jau nebežinau kas normalu ir kas tikra ir bijau pasikliauti savo galva. Mintys skrieja kaip meteoritai,visos skirtingomis kryptimis ir nei viena nepasiekia mano sielos,pati nesuprantu ką galvoju,tarsi skaityčiau kito žmogaus užrašytas mintis ir nesuprasčiau ką jis norėjo parašyti... Ir net rankos,kojos tarsi susvetimėjusios,tarsi prilipdytos,bet visai man netinkančios. Kartais pagalvoju,kad gal aš tik išsigalvoju visą tai,bet man atrodo tokių kuriozų mano galva nesugebėtų krėsti... Gal todėl,kad pirmą kartą bent sekundei prisiliečiau prie to kas vadinama mirtimi,man dabar baisu. Aš bijau eiti tolyn,noriu grįžti atgal ir sustingti toje akimirkoje kada viskas pasikeitė,nepriimti tų sprendimų ,kurie įtakojo dabartį ir ramiai atsigulti į sraunią jaunystės upę. Nes dabar jaučiuos tarsi pasenusi šimtu metu. O kartu jaučiuos lyg ką tik gimusi. Nauja. Kitokia. Galvon lenda visokios atseit filosofinės mintys ir taip beviltiškai bandau jas išstumti ir susigrąžinti tiesiog senus žemiškus pamąstymus apie šį bei tą. Noriu kaip anskčiau išeiti į lauką ir tiesiog paprastai pasigrožėti žvaigždėmis,naktimi,vienišu žibintu mano gatvėje ir milijonu lempučių šviečiančių iš tolybių,bet man neišeina to padaryti taip paprastai. Galvon lenda tik mintys-o kas jei matau tai paskutinį sykį? Arba mintys: ar prieš tai viskas nebuvo kitaip? Tada galiausiai patraukiu namo ir su savo giliom nerišliom mintim guluos į lovą ir tikiuos pramiegoti bent 3dienas,nors truputį užsibarikadavus nuo tikrojo pasaulio,bet galva tarsi keršyja man,kad prieš tai jos nesaugojau-pabundu 5tą ryto su tom pačiom mintim ir skausmu galvoje...
