Ir galbūt tai buvo tik sekundė,gal savaitė,gal mėnesis,o gal vos vienas saulės blyksnis,bet aš tai pajutau. Tą jausmą nukrečiantį visą kūną nuo pat viršugalvio iki kojų pirštų galiukų. Ir tas virpėjimas,toks virpėjimas kaip virpa aguonos bučiuojamos švelnaus vėjo... Aš jį pajutau. Gal tik įsivaizdavau,gal tai buvo netikra,gal aš sapnavau arba mintyse parašiau filmo scenarijų. Bet aš jutau. Ir galbūt viskas jau tuoj išnyks ir pasimirš,kaip dažniausiai pasimiršta patys gražiausi mūsų sapnai. Ir galbūt tai buvo netikra arba vyko tik mano pasąmonėje ,bet visgi tai buvo tas pirmas toks virpesys kažkur širdies gelmėj. Meilė. Kad ir kaip bepavadinčiau,aš tai patyriau. Ir nors turėčiau,nesigailiu. Matyt dar penkis tūkstančius kartų sau kartosiu,kad negaliu,kad tai neįmanoma,kad turiu tai pamiršti,bet ir toliau kartosiu klaidas,tas pačias sumautas klaidas. Ir nesvarbu,kad man galbūt skaudės daug labiau nei betkada,visiškai nesvarbu,nes meilė,kad ir kaip bepažvelgčiau yra geras dalykas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą